Zelenskio kalba pasauliui lūžio taške!

Teksto autorius – Rimas Armaitis

Tai ne naujametinis sveikinimas, o politinė kalba, pasakyta vienu pavojingiausių momentų Europai nuo Antrojo pasaulinio karo. Joje akcentuojama, kad Ukraina siekia taikos, bet ne bet kokia kaina – ne Ukrainos sąskaita. Tekstas atvirai įvardija Rusiją kaip valstybę, kuri karus užbaigia tik būdama priversta, ir pabrėžia, jog silpni susitarimai tik pratęsia konfliktą. Ukraina pristatoma kaip esminis Europos saugumo skydas, o tikra ir ilgalaikė taika įmanoma tik per tvirtas tarptautines garantijas, ryžtingą Vakarų poziciją ir bendrą atsakomybę už saugumą.

Tai, ko gero, stipriausia kalba, susieta su Naujaisiais metais, kurią Volodymyras Zelenskis pasakė per visą karo laikotarpį.

Zelenskio kalba pasauliui lūžio taške!

Ir vis dėlto – tai ne naujametinis sveikinimas. Tai nėra įprastas kreipimasis. Tai kalba. Pasakyta pačiu pavojingiausiu momentu pasauliui nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.

Užrašyta tekstu, dviem dalimis, su sąmoningais sutrumpinimais. Tai turėjo būti užfiksuota.

„Po kelių minučių prasidės naujieji metai. Ir aš atiduočiau viską, kad galėčiau pasakyti: po kelių minučių prasidės ir taika.

Deja, šiandien to pasakyti dar negaliu. Tačiau visi galime ramia sąžine pasakyti viena – Ukraina daro viską, kas nuo jos priklauso, kad taika būtų pasiekta.

Vakar, šeštą ryto, grįžau į Kyjivą. Mūsų komanda kelyje praleido beveik 50 valandų. Taikos susitarimas parengtas 90 procentų. Lieka 10.

Noriu, kad mes visi būtume vienoje realybės erdvėje. Kad suprastume situaciją vienodai. Kad būtume ginkluoti ne tik fronte, bet ir tiesa. Tiesa apie tai, kas iš tikrųjų ko nori.

Ko nori Ukraina?

Taikos? Taip.

Bet bet kokia kaina? Ne.

Mes norime karo pabaigos, bet nenorime Ukrainos pabaigos.

Ar mes pavargę? Be galo.

Ar tai reiškia, kad esame pasirengę pasiduoti? Klysta kiekvienas, kuris taip mano.

Tauta, kuri laikosi jau 1407 dienas. Tiesiog suvokite šį skaičių. Daugeliui mūsų miestų nacių okupacija Antrajame pasauliniame kare truko trumpiau.

Ar norime, kad karas baigtųsi? Be jokių abejonių.

Kodėl jis iki šiol nesibaigė? Atsakymas – visai šalia mūsų sienų.

Ar Rusija gali užbaigti šį karą? Taip.

Ar ji to nori? Ne.

Ar pasaulis gali ją priversti? Taip. Ir tik taip tai veiks.

Kodėl pasaulis to dar nedaro iki galo?

Pažiūrėkime tiesiai, be iliuzijų.

Rusija niekada pati neužbaigia savo karų. Istorijoje nėra pavyzdžio, kad ji būtų pasitraukusi savo noru.

Tai patvirtins visi, su kuriais Maskva kariavo skirtingais laikotarpiais: Lenkija, Turkija, Suomija, Sirija, Gruzija, Abchazija, Pietų Osetija, Čečėnija. Šį sąrašą galima tęsti be pabaigos – didelė dabartinės Rusijos teritorijos dalis buvo „surinkta“ per karus.

Štai su kuo mes turime reikalą. Mes – tai Ukraina, Europa, Amerika, visas pasaulis.

Frazė „išeikite iš Donbaso ir viskas baigsis“ – išvertus iš rusiškos kalbos reiškia apgaulę.

Ar dar yra tokių, kurie tuo tiki? Deja, taip.

Tiesa pernelyg dažnai apeinama, vadinama „diplomatija“, nors iš tikrųjų tai – melas kostiumuose.

Todėl spaudimas daromas Ukrainai. Todėl mes kovojame taip atkakliai. Todėl esame priversti įrodinėti tai, kas, atrodytų, seniai akivaizdu: tikėti Maskva „iš žodžio“ – tai nuosprendis. Nuosprendis visam tarptautiniam saugumui.

Ar mūsų argumentai buvo išgirsti? Tikimės.

Ar su jais visi sutiko? Ne iki galo. Kol kas. Todėl ir kalbame apie 90, o ne apie 100 procentų parengties.

Ketinamų pažadų nepakanka – jie turi virsti realiomis garantijomis, ratifikuotomis ir veikiančiomis. Budapešto memorandumas Ukrainai – pamoka, ne sprendimas. Minsko susitarimų spąstų mums nereikia. Silpni susitarimai tik maitina karą. Mano parašas bus tik po stipriu susitarimu.

Tokiu, kuris užtikrins tvirtą taiką. Ne dienai, ne savaitei ir ne keliems mėnesiams – o metams. Tik tada tai bus tikra sėkmė.

Apie tai kalbėjau su prezidentu Trumpu.

Pirmojo susitikimo metu – kai viskas galėjo baigtis audra visiems.

Ir per neseną susitikimą, kuris suteikia vilties.

Atvirai pasakysiu – pakeisti Ukrainos ir JAV santykių temperatūrą buvo nelengva. Nuo pirmojo Ovaliojo kabineto pokalbio su visais aštriais kampais iki Mar-a-Lago diskusijos, kuri patvirtino: be Ukrainos niekas neveiks.

Ukraina apgynė savo teisę į balsą. Ir kai šalis gerbia save – ją gerbia ir kiti.

Akivaizdžiausias to įrodymas – septyni mano susitikimai su JAV prezidentu šiais metais.

Kad ir kur susitiktume – Vašingtone, Niujorke, Hagoje ar Vatikane – JAV prezidentas visada kalba apie mūsų tautą, apie ukrainiečių drąsą.

Tai tapo norma visam pasauliui. Ir tai – laimė.

Didžiulė garbė būti tokios tautos ir tokios valstybės prezidentu.

Valstybės, kuri atlaikė smūgį, pasiekia bet kurį priešo objektą, grąžina karą į agresoriaus teritoriją, moko NATO karius dirbti su moderniais dronais.

Valstybės, kuri smogia asimetriškai ir verčia Putiną meluoti – apie tris kartus „užimtą Kupjanską“ ir tariamai savo rankomis numuštus dronus prie rezidencijos.

Ukraina turi strateginį brandumą. Turi nuotolio galimybes. Todėl turi argumentų, išminties, orumo. Ir yra pasirengusi kompromisui. Bet niekada – gėdai.

Esu dėkingas kiekvienam lyderiui, kuris tai supranta. Nes šiandien yra tik du scenarijai: arba pasaulis sustabdo Rusijos karą, arba Rusija įtrauks pasaulį į savąjį.

Tai šokiruoja – po ketverių karo metų vis dar tenka tai aiškinti. Mes aiškiname. Kartojame. Lyderiai keičiasi, klausimai – tie patys.

Ar Amerika gali greitai ir ryžtingai sustabdyti Rusiją? Taip.

Ar mes to norime? Labai.

Ar tai įmanoma? Visada.

Ar tai reikėjo padaryti? Jau vakar.

Ir 2026 metais tai dar įmanoma.

Sankcijos egzistuoja – ir mes už jas dėkingi. Jos žeidžia Rusiją. Bet veikia tik mirtina gniaužtis.

Rusiška nafta gali pigti, bet tanklaiviai turi sustoti – tik tada sustos karas.

Gamyklos gali lėtėti, bet jos turi stovėti – kad okupantas nejudėtų.

Ar tai supranta Europa? Taip.

Ar visa Europa? Deja, ne.

Nenoriu, kad šis supratimas ateitų vieną rytą ketvirtą valandą, kaip jis atėjo Ukrainai. Nenoriu, kad jį atneštų technika su raide „Z“ Europos gatvėse.

Kai Putinas sako: „Mes jūsų pulti neketiname“ – tai pirmasis signalas, kur važiuos jo tankai ir skris jo dronai.

Ukraina šiandien yra vienintelis skydas tarp patogaus europietiško gyvenimo ir vadinamojo „rusiškojo pasaulio“.

Daugumai lyderių nekyla klausimas, kodėl reikia remti Ukrainą. Nes, jei Ukraina žlugtų, kitas klausimas būtų – kodėl remti Lenkiją. O po to – kas gins Baltijos šalis. Ir ką NATO daryti be Ukrainos?

Po susitikimų JAV mes nuolat kalbamės su partneriais. Europa nemiega. Visi nerimauja. Visi palaiko ryšį.

Tariamės su Emmanueliu, kaip judėti toliau.

Kalbėdamas su Vokietijos kancleriu pakeliui į Kyjivą girdžiu: „Oro gynyba bus.“

Su Keiru Starmeriu sutarėme – po Naujųjų jokios pauzės. Reikia Koalicijos norinčiųjų. Reikia užbaigti dokumentus. Neišleisti Amerikos. Priversti Rusiją.

Ir Giorgia Meloni teisi, sakydama: taika turi būti tokia, kurią ukrainiečiai priimtų. Nes jei ji bus neteisinga ir Maskva vėl puls – aš nenoriu matyti nusivylusių ukrainiečių, deginančių Europos ir Amerikos lyderių portretus.

O Aleksandras Stubbas pokalbių pabaigoje visada sako: „Bičiuli, nepamiršk treniruotis. Tu turi būti stiprus. Ukrainiečiai turi būti stiprūs. Mes jumis tikime. Jūs reikalingi mums visiems.“

Tokie pokalbiai reiškia viena – Ukraina jau yra Europos šeimos dalis. Ir visi derybiniai klasteriai tarp mūsų faktiškai seniai atviri.

Brangūs ukrainiečiai, naujieji metai bus. Nepaisant nieko. Ir bus tostų. Vienas – visiems, milijonams ukrainiečių.

Už mūsų karius fronte. Už tuos, kurie atidavė gyvybę. Už tuos, kurie kasdien mus gelbsti ir moko. Už budinčius šią naktį – ugniagesius, medikus, energetikus. Už tuos, kurie grįžo iš nelaisvės, ir už tuos, kurių laukiame. Už visus, kurie mums padeda. Už karo pabaigą. Už taiką. Už tai, kad priešui niekas nepavyktų.

Ir nepavyks – kol mes kovojame. Kol laikomės. Kol esame ukrainiečiai.

Mes labiausiai norime taikos. Bet, skirtingai nei naujametis sniegas, ji nenukris iš dangaus kaip stebuklas.

Mes ja tikime. Už ją kovojame. Dėl jos dirbame. Ir tęsime tai.

Su Naujaisiais metais, brangi tauta. Šlovė Ukrainai.“