V. Fominienės drama -politinis aklavietė, kibinai ir sudeginti tiltai

AR TAI TIKRAI KNYGA, AR TIK ASMENINIS KERŠTAS?

Violeta Fominienė - „Vaikščiojanti problema“. Tačiau ar po skambiomis frazėmis apie partijos „užkulisius“ nesislepia paprasta nuoskauda?

Ar nuoširdus noras vaišinti kolegas po „išmetimo“ iš partijos netampa sąskaita už negautą įtaką?

Autorė teigia, kad viskas laikėsi tik ant jos pečių, o kiti – tik kaukėti veidmainiai. Ar tai nebuvo paprasčiausias nesugebėjimas dirbti komandoje?

Prisipažinimas vairavus pilną mikroautobusą be patirties ir nemiegojus parą – tai pavyzdingas darbas ar neatsakingas rizikavimas kitų gyvybėmis?

Kolegų žeminimas (pravardės kaip „Plačiakelnis“) labiau primena buitinį konfliktą, o ne solidžią politinę analizę.

Buvusios Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ narės Violetos Fominienės viešos išpažintys.

Moteris socialiniuose tinkluose platina tekstus, kuriuos skambiai vadina knyga „Vaikščiojanti problema“.

Tačiau pažvelgus giliau į šias ištraukas, darosi panašu, kad problema čia ne tik partijos užkulisiai, bet ir pačios autorės neadekvatus santykis su realybe.

Violeta Fominienė savo tekstuose kuria epą apie tai, kaip ji viena tarp visų „kaukėtų veidmainių“ tempė partijos veiklą. Ji skaičiuoja viską nuo pačios keptų kibinų iki suderintų staltiesių.

Tačiau politikoje galioja viena taisyklė. Jei tu darai paslaugą tikėdamasis už tai politinio posto ar amžino dėkingumo, tai nėra nuoširdumas. Tai yra prekyba įtaka.

Panašu, kad autorei „iš širdies“ kepti kibinai po pašalinimo iš partijos staiga virto „sąskaita faktūra“, kurią ji dabar bando pateikti viešumai.

Antrasis punktas komandinio darbo krachas. Autorė tiesiai šviesiai rašo „Tik savimi pasitikėjau“.

Kaip žmogus gali sėkmingai dirbti partijoje, kurioje susitarimas ir delegavimas yra pagrindas, jei jis nepasitiki niekuo, išskyrus save?

Tai, ką V. Fominienė vadina „atsakingumu“, politikos vadyboje vadinama „toksišku kontroliavimu“. Kai vienas asmuo uzurpuoja visus procesus, o po to viešai žemina kolegas, vadindamas juos „plačiakelniais“, tampa akivaizdu, kodėl partija nusprendė su tokia nare atsisveikinti.

Vienas labiausiai gluminančių epizodų yra autorės prisipažinimas, kad ji, būdama mirtinai pervargusi ir niekada nevairavusi mikroautobuso, sėdo už vairo. Tai nėra „pavyzdingos narės“ elgesys. Tai neatsakingumas, keliantis grėsmę kitų narių gyvybei. Jei politinis ambicingumas užgožia savisaugos instinktą ir taisykles, ar galime tikėtis racionalumo iš tokio žmogaus, priimant valstybinius sprendimus?

Tai, ką Violeta Fominienė vadina „knyga“, iš tiesų yra ilgas, emocionalus feisbuko įrašų rinkinys, kurio pagrindinis tikslas yra kerštas. Kerštas už tai, kad partija neįvertino jos pastangų taip, kaip ji pati įsivaizdavo. Tai pamoka visiems. Politinis kapitalas kaupiamas ne kepant bandeles, o gebant dirbti komandoje ir išlaikant etiką net ir tada, kai keliai išsiskiria.

Panašu, kad „Vaikščiojanti problema“ yra ne knygos pavadinimas, o diagnozė laikotarpiui, kurį autorei teks apmąstyti jau būnant už partijos ribų.

5-oji ištrauka iš mano knygos „Vaikščiojanti problema“ – knyga apie Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ užkulisius, ką mačiau ir patyriau iš vidaus...

Ištrauka iš skyriaus:

,,Iš širdies į politinį farsą: kai atsakomybė viena, o šypsenos visų".

2022.09.03 atvykimas į sąskrydį buvo pats iššūkis. Mini buso neturėjome – partijai per brangu buvo nuomoti, atseit pinigų tokiems atvejams nėra. Klausiau tarp narių, gal jų draugai turi – niekas neturėjo, o be mini buso didelės palapinės nebūtume nuvežę. Bet radau sprendimą pati. Paprašiau bičiulio paskolinti savo minibusą. Kokia buvau pavyzdinga partijos narė: teko peržengti per savo ego, nes tuo metu su bičiuliu buvome susipykę… Bet žinojau, kad turiu padaryti viską, kad mūsų skyrius dalyvautų šventėje su palapine, o ne po atviru dangumi.

Ir nuo tos akimirkos visa atsakomybė už organizaciją nugulė ant manęs, nes tik savimi pasitikėjau. Reikėjo pasirūpinti stalu, maistu, palapine, dekoracijomis, gėlėmis, plakatu, visais kooperacijos reikalais – kas su kuo važiuoja, kas lieka nakvoti, kaip viską suderinti. Nieko nebuvo paprasta, viskas – ant mano pečių. Prieš sąskrydį, kelių narių grupelė susitikome vienos narės ofise, aptarėme kaip veiksime. Sutarėme susimesti po 10 eurų švediškam stalui. Supirkau viską švediško stalo maisto ruošimui. Prasidėjo darbas. Nuo kibinų kepimo – atvežiau gal du šimtus, vieno kąsnio sumuštinių lėkščių, staltiesių – viską pati. Be abejo, sąskrydžio metu jau nariai padėjo pasiruošti, tepėme dar aibę sumuštinukų ir t.t. Bet viską dariau nuoširdžiai. Norėjau palepinti narius savo gamintais kibinais, kad kiekvienam įtikti, nes vienas nevalgo kiaulienos, kitas valgo vištieną, trečias nevalgo aplamai mėsos, jam su kopūstais. Kepiau kibinus ne dėl to, kad užimtų daug laiko ar parodytų, ką galiu – kepiau iš širdies, kad galėčiau pavaišinti, kad visi jaustųsi gerai. Visada darau iš širdies, nes esu draugiška ir komunikabili.

...Sėdau už vairo, pilnas busas: kėdės, stalai, palapinė, maistas - pilna atsakomybė ant pečių. Aš vairavau mini busą. Aš iki to ryto niekada nesu vairavusi mini buso... Bičiulis žinojo, bet pasitikėjo, žinojo, kad sugebėsiu. Vairavau ramiai, nes ar mechanika ar automatas man problemų nesukelia. – be problemų vairavau mini busą ir keliavau į Lazdijų rajoną, prie Dusios ežero, į sodybą „Vitrūna“. Parinkta vieta – viskas suplanuota partijos...

Kokia gamta... Aš važiuojant į Lazdijų rajoną aikčiojau iš nuostabos, važiavau ankstų rytą, kai rūkas, ryto saulė susipynė ežerų peizaže. Vingiuoti keliai, miškai - grožis gniaužė kvapą...

Atvažiavome po 8 val. Įsirengėme. Pradėjo rinktis vis daugiau partijos narių, bet aš mačiau tikrąją dinamiką: kaukes visų narių, šypsenas, farzą, manipuliacijas.

... Prie mūsų stalo visi prieina sveikinti: „Ačiū už stalą! Ačiū, kad tu esi!“ „Oi, kokia tu šaunuolė, kaip viską čia organizavai!“ „Oi, ar nemiegojai? Oi, kokie kibinai skanūs!“ – nuostaba, pagyros, akių blizgesys. Bet aš žinau tiesą – visa atsakomybė buvo ant manęs: atvežti, padaryti – aš apsėmiau pati. Vienu žodžiu, viską serviravau: staltiesės, gėlės, dekoracijos, stalai – viską pati. Įsivaizduokite, koks tai darbas. Ar tai neparodo atsidavimo? Ar tai neįkūnija mano charakterio? Tai nėra savęs liaupsinimas, tai yra tiesa, pavyzdingas ir sunkus darbas, kurį darau su malonumu ir atsidavimu. Kai darbo vaisiai matomi, tai nuovargis staigiai išnyksta, pasimiršta.

... Ir tada pamatau juos visus: Ausmą Miškinienę - Lazdijų merę, Partijos pirmininką Saulių Skvernelį, Vilniaus skyriaus pirmininką Luką Savicką. Tada nuotraukos, šypsenos, apkabinimai.Visi atrodo tokie draugiški... Tik dabar, prisiminusi, suprantu – kaukėse paskendusią visumą. Šypsenos – farzas, apkabinimai – fasadas.

... Prasidėjo veiksmas. Tapau komandos kapitone. Rinkau komandas rungtims. Žaidėme, laimėjome pirmą vietą „Akląjame tinklinyje“.

Pamiršau paminėti, kad skyriai turėjo turėti savo plakatą, kuris atspindėtų jų skyrių ir miestą. Plakatą teko užsakyti paskutinę minutę – žmogus, kuris buvo apsiėmęs, pavedė. Skyriuje jis turėjo pravardę „Plačiakelnis“. Apie jį – knygoje...

... Buvau pervargusi, nemiegojusi parą, mėnesį ruošta organizacinė įtampa, kelias dienas streso dėl smulkmenų. Bet pareigą įvykdžiau. Suorganizavau visą skyriaus išvyką į sąskrydį: stalą, mini buso maršrutą, kooperaciją – kas su kuo važiuoja, kas lieka nakvoti. Dalis liko, o aš važiavau namo. Ilgas kelias. Tyla. Nuovargis.

Vėliau tai atsispindėjo pasitikėjime ir narių palaikyme, reitinguose. Bet apie tai – knygoje. Ten daug įrodymų, dokumentų, faktų. Šioje ištraukoje – tik akimirkos.

Pridedu kelias padėkas:

„Violeta, ačiū tau už puikų koordinavimą ir atsakingumo pavyzdį.“

„Ačiū Jums, Violeta, už puikiai suorganizuotą vaišių stalą ir rūpestį.“

Keletas akimirkų iš sąskrydžio... Patys viską pamatykite  

Iki kito pirmadienio ...

p.s. Ir štai – tokia narė vėliau buvo lengvai išmesta iš partijos. Su visa savo energija.

Su savo darbštumu, pareigingumu. Su savo pinigais, kuriuos leidau degalams, kad įvykdyti darbus, kuriuos ėmiausi daryti, nes tam pinigų nebuvo...

Ar būtų kas kitas taip padaręs? Ne. Liežuviu malti – visada lengviau. Tai tik pradžia mano aktyvaus dalyvavimo partijos gyvenime. Toliau bus dar įdomiau.