Budanovas pareiškė, kad Rusija gali užpulti Vakarų šalis jau 2027 metais

Teksto autorius – Rimas Armaitis

Rusija pakoregavo savo puolimo prieš Vakarų šalis planus. Anksčiau Maskva ketino tai įgyvendinti 2030 metais, tačiau dabar terminas sutrumpintas. Apie tai pareiškė Ukrainos Gynybos ministerijos Vyriausiosios žvalgybos valdybos (GUR) vadovas Kirilas Budanovas susitikime su LB klubu.

„Pagal pagrindinį planą, Rusijos Federacija (RF) turėjo būti pasirengusi pradėti veiksmus 2030 metais. Dabar planai pakoreguoti ir peržiūrėti, sutrumpinant terminus iki 2027 metų“, – sakė Budanovas.

Jo teigimu, kalbama pirmiausia apie Baltijos šalis. GUR vadovas pabrėžė, kad Rusijos agresijos priežastys glūdi giliose istorinėse ir psichologinėse rusų pasaulėžiūros traumuose.

„Tai tokie fantominiai skausmai, kaip aš juos vadinu. Iš jų perspektyvos, viskas atrodo visiškai teisinga. Jie pasaulį mato kaip kryptis: šiaurė–pietūs, vakarai–rytai. Kad imperija – o jie save laiko imperija – galėtų vystytis, ji visada turi plėstis, judėdama kažkur ir didindama savo įtaką teritorijose. Tai, beje, paaiškina daugelį klausimų“, – pareiškė Budanovas.

Vyriausiosios žvalgybos valdybos vadovas paaiškino, kad šiaurėje ir rytuose Rusija ribojasi tik su vandenynais bei Jungtinėmis Amerikos Valstijomis (JAV), todėl šis kryptis Maskvai nepriimtina dėl galimų itin skausmingų pasekmių.

„Pietuose – Kinija, o tai būtų visiška katastrofa: sausumos siena sukurtų panašias sąlygas, kaip dabar vyksta mūsų kare su Rusijos Federacija, tik jiems. Lieka tik vakarai, kurie, jų supratimu – atsiprašau už frazeologizmą – yra „persisotinę“, „ligoti“, „silpni“ ir „neryžtingi“, – pažymėjo GUR vadovas.

Be to, Budanovas pabrėžė (https://sud.ua/uk/news/ukraine/348924-budanov-zayavil-chto-rossiya-mozhet-napast-na-strany-zapada-uzhe-v-2027-godu), kad Rusija siekia okupuoti Baltijos šalis.

„Lenkija šiuo metu, pagal mums žinomus planus, vertinama tik kaip taikinys smūgiams ir karinei kampanijai, be teritorijų užgrobimo“, – pridūrė jis.

Šis Budanovo pareiškimas, paskelbtas neseniai vykusiame susitikime, atspindi platesnį Ukrainos žvalgybos vertinimą Rusijos strategijos pokyčių atžvilgiu. Argumentuotai papildant, tokie teiginiai grindžiami Rusijos karinių pajėgumų stiprinimu po 2022 m. invazijos į Ukrainą: Maskva padidino karines išlaidas iki rekordinio lygio (apie 6–7 % BVP), modernizuoja ginkluotę ir didina kariuomenės skaičių, siekdama atkurti pajėgumus iki 2027–2030 m. laikotarpio. Tai patvirtina ir NATO analizės, kurios rodo, kad Rusija galėtų atkurti invazinius pajėgumus per 3–5 metus po Ukrainos konflikto pabaigos, ypač stiprindama Leningrado karinį rajoną, ribojantį su Baltijos šalimis. Be to, hibridinės grėsmės – tokios kaip kibernetiniai išpuoliai, dezinformacija ir migrantų krizės – jau dabar intensyvėja, o tai gali būti paruošiamieji žingsniai konvenciniam puolimui. Pavyzdžiui, Rusijos veiksmai Kaliningrado eksklave ir Baltijos jūros regione rodo siekį kontroliuoti strateginius koridorius, o tai kelia grėsmę NATO tiekimo linijoms. Tačiau Rusijos planai nėra neišvengiami: jie priklauso nuo Ukrainos karo baigties, Vakarų sankcijų efektyvumo ir NATO vienybės. Jei Ukraina išlaikys teritorinę vientisumą, Rusijos resursai bus išeikvoti, sumažinant puolimo tikimybę. Nepaisant to, Baltijos šalys, įskaitant Lietuvą, aktyviai ruošiasi: statomos gynybos linijos (pvz., „Baltijos gynybos linija“ su bunkerėmis ir minų laukais), didinamos gynybos išlaidos (Lietuva siekia 3 % BVP) ir planuojamos masinės evakuacijos.

Rimo Armaičio komentaras

Mano vertinimu, Rusijos invazijos į Baltijos šalis tikimybė 2027 metais yra vidutinė – apie 20–30 %, remiantis dabartiniais geopolitiniais analizėmis. Ji nėra neišvengiama, bet reali dėl Rusijos militarizacijos ir imperinių ambicijų, ypač jei Ukrainos karas baigsis Maskvos naudai. Tačiau NATO 5 straipsnis ir JAV įsipareigojimai veikia kaip stiprus atgrasymas, o Rusijos ekonominiai sunkumai (dėl sankcijų) bei vidiniai konfliktai (pvz., su

Kinija ar Šiaurės Korėja) mažina tikimybę. Lietuvos ir ES neišspręstos problemos apima:

1) nepakankamą kai kurių ES šalių gynybos finansavimą (daugelis nesiekia 2 % BVP NATO tikslo);

2) priklausomybę nuo JAV karinės pagalbos, kuri gali svyruoti dėl politinių pokyčių;

3) hibridinių grėsmių valdymo spragas, pvz., kibernetinio saugumo ir dezinformacijos;

4) lėtą anti-dronų ir oro gynybos sistemų diegimą (ES tikslas – iki 2027 m., bet vėlavimai galimi);

5) evakuacijos ir civilių pasirengimo planų netolygumą, ypač dideliuose miestuose;

6) energetinę priklausomybę nuo Rusijos likučių kai kuriose ES dalyse, kuri gali būti naudojama šantažui. Šios spragos reikalauja skubaus ES strateginės autonomijos stiprinimo, pvz., per bendrus ginkluotės pirkimus ir regioninius gynybos paktus.