Roberto Maudsley gyvenimas iki pirmosios žmogžudystės

Asociatyvi / iliustratyvi nuotrauka

Roberto Maudsley istorija iki jam tampant žudiku yra tamsi ir tragiška.

Jo atsidūrimas Londono gatvėse nebuvo atsitiktinis – tai buvo tiesioginė itin žiaurios vaikystės ir socialinės atskirties pasekmė. Būdamas maždaug septyniolikos ar aštuoniolikos metų, jis pabėgo iš šeimos namų Liverpulyje.

Vaikystėje Robertas patyrė tėvo smurtą, buvo mušamas, mėnesiams užrakinamas kambaryje, o kartais vienintelis būdas gauti maisto buvo valgyti iš šuns dubenėlio.

Šie išgyvenimai paliko gilius ir ilgalaikius psichologinius randus.

Atvykęs į Londoną, Maudsley neturėjo nei pinigų, nei išsilavinimo, nei socialinių ryšių ar paramos. Jis tapo benamiu jaunuoliu, priverstu ieškoti bet kokių galimybių išgyventi. Neturėdamas kur kreiptis, jis pradėjo dirbti prostitucijos srityje kaip vadinamasis „rent boy“, teikdamas seksualines paslaugas vyrams už pinigus.

Jis veikė Piccadilly Circus rajone, kuris XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje buvo žinomas kaip nelegalios prostitucijos ir narkotikų prekybos centras. Vėliau pats Maudsley pripažino, kad šio darbo nekentė, tačiau dėl vaikystėje patirtų traumų jautėsi bevertis ir nematė kitų išeičių. Jo klientai dažniausiai buvo pasiturintys, vidutinio amžiaus vyrai, ieškantys jaunų ir pažeidžiamų vaikinų.

Gyvenimas gatvėje ir nuolatinė įtampa pastūmėjo Robertą vartoti narkotikus, siekiant bent trumpam pabėgti nuo realybės. Tai dar labiau pablogino jo psichinę būklę. Jis ne kartą bandė nusižudyti ir buvo gydomas psichiatrinėse ligoninėse dar iki pirmosios žmogžudystės. Jo psichinė būsena buvo nestabili, o vidinis pyktis ir neišspręstos traumos kaupėsi.

1974 metų kovo mėnesį Maudsley lankėsi vieno iš savo klientų, Johno Farrello, bute. Šis susitikimas tapo lemtingu lūžio tašku jo gyvenime.

Kai Farrellas parodė Robertui nuotraukas, kuriose buvo užfiksuotas vaikų seksualinis išnaudojimas. Tai sukėlė nekontroliuojamą įniršį, pasibaigusį Farrello nužudymu.

Vėliau Maudsley teigė, kad tuo momentu jis nebevertino Farrello kaip atskiro žmogaus – jis jame pamatė savo tėvą ir visus asmenis, kurie jį skriaudė vaikystėje. Pasak paties Maudsley, tai nebuvo nusikaltimas dėl pinigų, o emocinis protrūkis, paremtas kerštu už jo paties ir kitų vaikų sugriautus gyvenimus.

Iki pirmosios žmogžudystės Robertas Maudsley nesiekė tapti nusikaltėliu. Jis buvo pažeidžiamas jaunuolis, kurį socialinė sistema paliko be apsaugos ir realios pagalbos. Prostitucija jam buvo tik būdas išgyventi, tačiau būtent ši aplinka suvedė jį su žmogumi, kuris tapo jo vidinio lūžio katalizatoriumi.

Gyvasis palaidojimas - Roberto Maudsley istorija

Giliai Anglijos kalėjimų sistemoje Robertas Maudsley užima išskirtinę vietą. Jis laikomas vienu pavojingiausių nuteistųjų Jungtinės Karalystės istorijoje, o jo izoliacija Wakefield kalėjime tapo simboliu kraštutinio valstybės sprendimo, kai žmogus laikomas per daug pavojingu bet kokiam kontaktui.

Asociatyvi / iliustratyvi nuotrauka

1978 m. Wakefield kalėjime Maudsley nužudė du kalinius, nuteistus už seksualinius nusikaltimus prieš vaikus.

Kai pareigūnai po kelių valandų pateko į kamerą, vienas iš nužudytųjų buvo rastas itin žiauriai sužalotas.

Spaudoje netrukus pasirodė nepatvirtintas, bet plačiai pasklidęs teiginys, kad Maudsley esą suvalgė dalį aukos smegenų.

Būtent ši detalė ir tapo lūžio tašku.

Žiniasklaida akimirksniu pasigavo šią detalę. Antraštės mirgėjo teiginiais, kad Maudsley šaukštu valgė aukos smegenis. Būtent tada gimė pravardė „Hannibal the Cannibal“ (Hanibalas Kanibalas).

Nors jokie oficialūs tyrimai nepatvirtino kanibalizmo fakto, bet jis buvo pateiktas kaip sensacija.

Britų spauda jį pradėjo vadinti „Hanibalu“, aiškiai nurodydama paralelę su Hanibalu Lekteriu – fikciniu kanibalu iš Thomo Harriso romanų. Pravardė prigijo, nors realybėje Maudsley niekada nebuvo įrodytas kaip kanibalas.

Svarbu ir tai, kad pats Maudsley ne kartą neigė šiuos kaltinimus. Jis teigė, kad tai buvo melas, išpūstas siekiant pateisinti jo visišką izoliaciją ir paversti jį „nežmogiška grėsme“ visuomenės akyse. Tačiau tuo metu kalėjimų sistema ir visuomenė jau buvo pasiekusi ribą – jį reikėjo paversti simboliu, o „Hanibalas“ tam tiko idealiai.