Monstras su „gero tėvo“ kauke – tėvas žudė, o vaikas laukė automobilyje

Jis neturėjo nei demoniškų akių, nei gąsdinančios išvaizdos. Priešingai, Gary Ridgway Jis niekuo neišsiskyrė, atvirkščiai Gary Ridgway atrodė visiškai nepastebimas. Jį net vadino „pilka pele“.

Straipsnis skirtas suaugusiesiems.

Dienomis jis ramiai dažė sunkvežimius gamykloje, lankėsi bažnyčioje, o savo mažam sūnui buvo tikras herojus. Kaimynams jis atrodė tylus, mandagus ir beveik nepastebimas žmogus.

Tačiau po šia ramia kasdienybės kauke slėpėsi vienas kraupiausių faktų Amerikos kriminalinėje istorijoje.

Šis vyras buvo negailestingas serijinis žudikas, savo noru nutraukęs mažiausiai 71 moters gyvenimą.

Dvi dešimtis metų jis sėkmingai klaidino policiją, visuomenę ir net melo detektorių.

Jo nusikaltimų istorija prasidėjo devintojo dešimtmečio pradžioje Sietle, netoli greitkelio „Highway 99“. Būtent čia Ridgway ieškojo savo aukų.

Jo aukos buvo jaunos, socialiai pažeidžiamos moterys, dažnai pabėgusios iš namų arba vertusios prostitucija.

Dėl to jų dingimas ne visada buvo iš karto pastebimas, o tyrimai dažnai prasidėdavo pavėluotai.

Pirmosios aukos buvo rastos Žaliojoje upėje, anglų kalba vadinamoje Green River. Iš šios vietos ir kilo šiurpi žudiko pravardė.

Kūnai buvo aptinkami miškuose, pakelėse, apleistose vietose. 1982–1984 metais aukų skaičius sparčiai augo ir pasiekė maždaug keturiasdešimt. O Sietlo gyventojai gyveno nuolatinėje baimėje.

Nepaisant milžiniškų pastangų, policija ilgą laiką negalėjo nustatyti žudiko tapatybės. Buvo sukurta speciali tyrėjų grupė. Apklausta tūkstančiai žmonių, tačiau nusikaltėlis liko laisvėje.

Ironiška, bet pats Ridgway dar aštuntajame dešimtmetyje buvo apklaustas policijos ir net sutiko atlikti melo detektoriaus testą, kurį sėkmingai išlaikė.

Šis faktas vėliau tapo vienu didžiausių tyrimo paradoksų. Nes melo detektorius nematuoja melo tiesiogiai, jis fiksuoja kūno reakcijas į stresą, tokias kaip padažnėjęs pulsas, prakaitavimas ar pakilęs kraujospūdis.

Ridgway, vėliau apibūdintas kaip klinikinis psichopatas, nejautė nei baimės, nei kaltės, nei gėdos. Todėl melo detektorius nefiksavo jokių streso požymių.

Ridgway asmenybės ištakos siekė jo vaikystę.

Jis turėjo sudėtingus santykius su itin dominuojančia motina, kuri jį kontroliavo ir žemino. Jau paauglystėje pasireiškė žiaurumo požymiai.

Pats Ridgway yra prisipažinęs, kad peiliu subadė vaiką vien iš smalsumo, norėdamas suprasti, ką reiškia žaloti kitą žmogų.

Tas paauglystės incidentas, kai jis peiliu subadė vaiką vien iš smalsumo, nebuvo iki galo ištirtas. Auka išgyveno, o pats įvykis buvo traktuojamas kaip nepilnamečių smurtas, o ne bandymas nužudyti.

Ridgway tuo metu jau mokėjo elgtis taip, kad atrodytų tylus, sutrikęs ir „nepavojingas“. Jis nekėlė panikos, neverkė, nesipriešino ir neprovokavo emocijų, todėl aplinkiniams atrodė kaip keistas, bet ne grėsmingas paauglys.

Dar svarbiau tai, kad jis neparodė jokių emocijų po išpuolio. Nebuvo nei pykčio, nei baimės, nei pasitenkinimo ženklų, kurie galėtų sukelti įtarimų dėl rimtesnių psichopatinių polinkių.

Tuo metu psichologiniai vertinimai buvo paviršutiniški, o klinikinė psichopatija dažnai likdavo neatpažinta, ypač jei asmuo nebuvo atvirai agresyvus ar chaotiškas. Tokie atvejai dažnai būdavo nurašomi kaip laikinas paaugliškas žiaurumas ar emocinis sutrikimas, o ne signalas apie būsimą serijinį žudiką.

Šis epizodas Ridgway tapo savotiška repeticija jis suprato, kad gali sužeisti žmogų ir likti nenubaustam. Būtent tada jis išmoko svarbiausią pamoką, kurią naudojo visą gyvenimą.

Jei išlieki ramus, tylus ir „paprastas“, sistema tavęs nemato kaip grėsmės.

Vis dėlto suaugęs jis sugebėjo sukurti nepriekaištingą kaukę. Jo žmona Judith, su kuria jis pragyveno trylika metų, vėliau pasakojo, kad Gary atrodė kaip idealus vyras. Jis buvo švelnus, ramus ir beveik niekada nerodė pykčio. Net artimiausi žmonės neįtarė, su kuo gyvena po vienu stogu.

Dar šiurpesnė detalė paaiškėjo vėliau. Ridgway naudodavo savo mažą sūnų kaip vadinamąjį „gyvąjį masalą“, kad atrodytų patikimas ir nekeltų įtarimų moterims, kurias ketindavo nužudyti.

Kai Ridgway sustodavo prie moters, o ant priekinės sėdynės sėdėdavo jo mažas sūnus, aukos budrumas akimirksniu dingdavo. Jos galvodavo

„Jei vyras yra su vaiku, jis tikrai nėra pavojingas žudikas“.

Tai buvo psichologinė spąstų dalis, privertusi jas savo noru lipti į automobilį. Jis nuveždavo aukas į mišką, liepdavo sūnui palaukti automobilyje, o pats su moterimi pasitraukdavo į tankmę. Ten jis ją pasmaugdavo, paslėpdavo kūną ir ramiai grįždavo pas sūnų, lyg būtų tiesiog trumpam nuėjęs „sutvarkyti reikalų“.

Jam sūnus nebuvo vien vaikas, o įrankis. Vaiko buvimas šalia kūrė saugumo įspūdį ir mažino moterų įtarimus. Tai padėdavo jam greičiau užmegzti kontaktą su aukomis. Ridgway vėliau sakė, kad su vaiku moterys rečiau įtardavo blogus ketinimus. Šis elgesys rodo jo šaltakraujiškumą.

Jis tapo įtariamuoju ne atsitiktinai. Policija turėjo kelis labai konkrečius signalus, kurie jį išskyrė iš tūkstančių kitų vyrų.

Nes Ridgway dažnai lankėsi tose pačiose vietose, kuriose dingo ir buvo randamos aukos. Jis gerai pažinojo „Highway 99“ apylinkes, važiavo jomis beveik kasdien ir ne kartą buvo matytas bendraujantis su prostitucija užsiimančiomis moterimis. Tai atitiko tyrėjų sudarytą žudiko profilį. Tačiau po apklausos jis buvo paleistas, nes nebuvo jokių įrodymų.

Lūžis byloje įvyko tik 2001 metais, kai mokslo pažanga pagaliau pasivijo nusikaltėlio praeitį. Kai 1987 metais policija buvo paėmusi iš Ridgway seilių ir spermos mėginius, tačiau tuo metu DNR technologijos nebuvo pakankamai pažengusios.

2001 metais buvo pritaikyti nauji DNR analizės metodai ir šimtu procentų sutapo su biologiniais pėdsakais, rastais ant pirmųjų aukų. Policija pagaliau turėjo tai, ko trūko du dešimtmečius.

2001 metų lapkričio 30 dieną detektyvai laukė Ridgway prie sunkvežimių gamyklos, kurioje jis dirbo daugelį metų. Kai jis ramiai išėjo po darbo pamainos, pareigūnai jį sulaikė.

Bendradarbiai buvo šokiruoti, nes negalėjo patikėti, kad tylus ir nepastebimas vyras yra tas pats „Green River“ žudikas.

Nors DNR įrodymai siejo Ridgway su keliomis žmogžudystėmis, tyrėjai buvo įsitikinę, kad aukų yra kur kas daugiau. Kad būtų atskleista visa tiesa ir aukų šeimos pagaliau sužinotų, kas nutiko jų artimiesiems, prokurorai pasiūlė vadinamąjį „sandorį su velniu“. Jam buvo pažadėta panaikinti mirties bausmę ir skirti įkalinimą iki gyvos galvos, jei jis prisipažins dėl visų nusikaltimų ir parodys kūnų vietas.

Kai jam buvo pateikti neginčijami DNR įrodymai, Ridgway šaltakraujiškai ištarė

- „Aš juos visas jas nužudžiau ir manipuliavau visais visus šiuos metus.“

Po šių žodžių prasidėjo ilgi prisipažinimai. Jis valandų valandas vedžiojo detektyvus po miškus ir apleistas vietas, rodydamas kapavietes, kurias kai kuriais atvejais jau buvo pradėjęs pamiršti.

Galutinis taškas buvo padėtas 2003 metais, kai jam paskyrė kalėjimą iki gyvos galvos. Jis buvo laikomas vienutėje, be kitų kalinių.

Dauguma psichologų teigė, kad tokia bausmė gali būti griežtesnė už mirties bausmę, nes žmogus ilgainiui pradeda patirti haliucinacijas ir kitus psichologinius sunkumus.

Tačiau už teismo salės durų liko dar dešimtys neatsakytų klausimų ir šeimų, kurios niekada nesužinos visos tiesos.

Ši istorija tapo skaudžiu priminimu, kad didžiausi monstrai dažnai slepiasi po visiškai paprasto žmogaus kauke.