Medijų rėmimo fondas kompensuos lošimų reklamos nuostolius 0,95 mln. eurų

Pandoros skrynia atverta - valstybė kompensuoja lošimų reklamos milijonus žiniasklaidai

Šiandien atidaroma tikra Pandoros skrynia – valstybės parama azartinių lošimų reklamos netekusiai žiniasklaidai kelia ne tik ekonominius, bet ir moralinius klausimus.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad kalbame apie techninį sprendimą kompensuoti prarastas pajamas, tačiau iš tiesų čia susikerta dvi visiškai priešingos politikos kryptys t.y. priklausomybių prevencija ir lošimų rinkos pinigų gelbėjimas per viešuosius fondus.

Klausimas paprastas, bet nemalonus – ar tikrai suprantame, kam ir už ką šiandien dalijami beveik milijonas eurų?

Kas tai per programa ir kam skiriami pinigai?

Medijų rėmimo fondas paskelbė papildomą konkursą 2026 m. finansinei paramai pagal Specialiąją programą dėl 2025–2027 m. prarastų pajamų, susijusių su azartinių lošimų reklamos ribojimais žiniasklaidoje. Paraiškos priimamos iki balandžio 1 d. Parama skiriama tiems pareiškėjams, kurie per metus prarado ne mažiau kaip 10 tūkst. eurų pajamų iš lošimų reklamos, atitinka kitus taisyklėse numatytus reikalavimus ir pateikia programos tikslus atitinkančius projektus. Iš viso šiame papildomame konkurse planuojama paskirstyti apie 0,95 mln. eurų.

Formaliai idėja aiški - lošimų reklama apribota, žiniasklaidos pajamos krito, todėl valstybė per fondą bando „užkamšyti skylę“, kad redakcijos išgyventų ir galėtų toliau kurti turinį. Tačiau būtent čia ir prasideda didžiausias šios istorijos paradoksas.

Prevencija prieš lošimus – ir kompensacija iš lošimų?

Viena ranka valstybė ir nevyriausybinės organizacijos finansuoja švietimo kampanijas apie lošimų žalą, priklausomybių prevenciją, socialines ir ekonomines pasekmes. Kita ranka – specialia programa kompensuoja pajamas tiems, kurie ilgus metus sąmoningai rėmėsi lošimų reklama kaip verslo modelio dalimi. Tai reiškia, kad dalis žiniasklaidos, kuri padėjo lošimų industrijai pasiekti vartotojus, dabar gali tikėtis finansinės „pagalvės“ iš viešųjų lėšų.

Moralinis klausimas čia neišvengiamas: ar nėra taip, kad visuomenė pirmiausia sumoka lošimų kainą per priklausomybes ir finansinius praradimus, o vėliau dar kartą – kompensuodama prarastas lošimų reklamos pajamas žiniasklaidai? Kitaip tariant, už rizikingą reklaminį pasirinkimą riziką prisiėmė ne reklamos užsakovas ar skleidėjas, o mokesčių mokėtojas.

Pirmos dalies pabaiga