Kodėl realią Ukrainos karo patirtį turintys kariai tampa „toksiški“ Lietuvos kariuomenei?

Teksto autorius – Rimas Armaitis

Straipsnyje nagrinėjama, kodėl Lietuvoje realią Ukrainos karo patirtį turintys kariai dažnai įvardijami kaip „toksiški“, kai viešai ar viduje kritikuoja kariuomenės pasirengimą. Tekstas teigia, kad problema slypi ne pačiuose veteranuose, o instituciniame konflikte tarp realaus, chaotiško, aukšto intensyvumo karo patirties ir taikos meto, biurokratinės bei doktrininės kariuomenės sistemos.

Straipsnyje pabrėžiama, jog Ukrainos frontas paneigė daugelį NATO pratybose taikomų teorinių modelių: karą šiandien lemia dronai, masinis minavimas, improvizacija ir sprendimai per sekundes. Tuo tarpu Lietuvos kariuomenė vis dar stipriai remiasi procedūromis, hierarchija ir planavimu, kurie realiame kare gali kainuoti gyvybes. Veteranų kritika kyla iš patirties, tačiau ji suvokiama kaip grėsmė autoritetui, todėl vietoje dialogo pasirenkamas jų marginalizavimas ir „toksiškumo“ etiketė.

Straipsnis daro išvadą, kad šis „toksiškumas“ yra simptomas – sistemos negebėjimo priimti nemalonią realybę. Jei Lietuvos kariuomenė nori būti pasirengusi tikram karui, ji turi ne slopinti karo patirtį turinčių balsų, o juos integruoti. Priešingu atveju bus ir toliau „žaidžiamas karas“ popieriuje, kol realybė pati primins savo kainą.

Kodėl realią Ukrainos karo patirtį turintys kariai tampa „toksiški“ Lietuvos kariuomenei?

Lietuvoje, kur kariuomenė dažnai vaizduojama kaip blizganti NATO skydo dalis – su tvarkingais paradais, modernia įranga ir begalinėmis pratybomis – staiga atsiranda balsai, kurie viską verčia aukštyn kojomis. Tie balsai priklauso vyrams, grįžusiems iš Ukrainos fronto linijų, kur jie ne tik skaitė vadovėlius, bet ir kasdien rizikavo gyvybe tarp minų, dronų ir artilerijos ugnies. Šie veteranai, turintys metų ar net kelių metų realios kovos patirties, ima kritikuoti Lietuvos kariuomenės metodus, instruktorius ir aukštąjį generalitetą. O atsakymas? Jie greitai priskiriami "toksiškiems" – tarsi būtų ne patyrę kariai, o pikti troliai socialiniuose tinkluose. Bet kodėl taip vyksta? Ar tikrai jų kritika yra tik pykčio protrūkis, ar greičiau skaudus priminimas, kad Lietuvos kariuomenė vis dar gyvena taikos laikų iliuzijoje? Pažvelkime giliau, su šiek tiek sarkazmo, nes kartais tik juokas padeda susidoroti su absurdais.

Pirmiausia, prisiminkime kontekstą: Lietuvos kariuomenė aktyviai remia Ukrainą nuo pat Rusijos invazijos pradžios 2022 metais. Ji siunčia instruktorius, treniruoja ukrainiečius ir netgi konsultuoja dėl reformų – kaip pabrėžė Lietuvos kariuomenės vadas generolas Raimundas Vaikšnoras savo vizito Ukrainoje metu. Tai skamba kilniai, tiesa? Bet štai paradoksas: tie patys ukrainiečių treniruotojai, grįžę namo, ima abejoti NATO parengimo sistemos efektyvumu. Kodėl? Nes realus karas Ukrainoje – tai ne švarios NATO pratybos su aiškiais scenarijais ir kavos pertraukomis. Ten kova vyksta purve, su improvizuotomis taktikomis, kur dronai keičia visą mūšio lauką, o tranšėjų karas primena Pirmąjį pasaulinį, tik su moderniais žaisliukais. Lietuvos instruktoriai, dažnai remdamiesi teoriniais modeliais iš taikos misijų (kaip Afganistanas ar Irakas, bet ne aukšto intensyvumo konfliktas su Rusija), atrodo kaip mokiniai, bandantys mokyti profesorius. Kaip taikliai pastebėjo vienas žinomas Ukrainos generolas, kritikuodamas Europos karines struktūras: "Jūs žaidžiate karą", o jų ekspertai – tai taikos misijų veteranai, kuriems trūksta realaus šiuolaikinio karo patirties. Oi, kaip nepatogu, kai kažkas iš fronto pasako, kad jūsų gražūs prototipai ir PowerPoint prezentacijos neatlaikytų nė vieno rusų salvės.

Antra, biurokratijos šleifas. Lietuvos kariuomenė, kaip ir daugelis NATO šalių, yra apraizgyta procedūromis, ataskaitomis ir hierarchija, kuri taikos metu atrodo logiška, bet kare tampa savižudybe. Veteranai iš Ukrainos žino, kad fronte sprendimai priimami per sekundes – ar tai būtų minų neutralizavimas po ugnimi, ar prisitaikymas prie priešo dronų taktikų. O Lietuvoje? Čia viskas turi eiti per grandinę: prašymas, patvirtinimas, galbūt dar viena komisija. Sarkastiškai tariant, kol Lietuvos generolas skaičiuoja rizikos vertinimą popieriuje, ukrainiečių sapierius jau seniai būtų panaudoje improvizuotas sprendimas su lipnia juosta ir malda. Kritika čia kyla ne iš piktumo, o iš patirties: veteranai matė, kaip biurokratija kainuoja gyvybes. Pavyzdžiui, Lietuvos kariuomenė didžiuojasi augančiu pasitikėjimu visuomenėje ir visuotiniu šaukimu, bet veteranai klausia – ar tas šaukimas ruošia žmones realiam karui, ar tik paradams? Juk Ukrainoje mobilizacija vyksta chaotiškai, bet efektyviai, o ne su gražiais plakatais.

Trečia, ignoravimas patirties kaip gynybos mechanizmas. Lietuvos kariuomenės teoretiniai metodininkai ir instruktoriai dažnai neturi tiesioginės kovos patirties aukšto intensyvumo kare – jų žinios ateina iš knygų, simuliatorių ir trumpų misijų. Kai veteranai grįžta ir sako: "Ei, jūsų taktika su tankais neatitinka realybės, nes dronai viską keičia", jie susiduria su sieną. Kodėl? Nes pripažinti, kad kažkas iš "purvino" fronto žino daugiau nei aukštasis generalitetas, reikštų pripažinti sistemos trūkumus. Vietoj to, veteranai priskiriami "toksiškiems" – tarsi jų traumos ar pyktis būtų vienintelė priežastis. Bet palaukite, ar ne tie patys veteranai, kaip lietuviai kovojantys Ukrainos karinės žvalgybos užsieniečių legione, rodo, kad realus karas reikalauja nematomumo ir lankstumo, o ne biurokratinių grandžių? Sarkastiškai: jei Lietuvos kariuomenė mokosi iš Ukrainos (kaip ji teigia, diegdama piliečių armijos modelį su dronais ir ambušais), kodėl tada veteranų balsai skamba kaip grėsmė, o ne kaip dovana? Galbūt todėl, kad jie gadina gražų paveikslą, kur viskas tvarkinga ir pagal planą.

Galų gale, šis "toksiškumas" yra ne problema, o simptomas. Veteranai nekritikuoja iš oro – jų žodžiai paremti krauju ir prakaitu. Lietuvos kariuomenei, siekiančiai būti pasirengusiai Rusijos grėsmei, vertėtų ne slopinti šiuos balsus, o juos integruoti. Juk kaip rodo Ukrainos pavyzdys, tikrasis pasirengimas kyla iš praktikos, o ne iš teorijos. O jei generalitetas toliau žais karą popieriuje, veteranai ir toliau atrodys "toksiški" – bet tik tiems, kurie bijo realybės. Gal laikas pakeisti požiūrį? Nes kitaip, kai ateis tikrasis išbandymas, sarkazmas virs tragedija.