JAV ir Izraelio smūgiai Iranui sukėlė didelę įtampą ne tik politikoje

JAV ir Izraelio smūgiai Iranui sukėlė didelę įtampą ne tik politikoje, bet ir ekonomikoje

2026 m. kovo 4 d. Dabar visi klausia: ar tai trumpas sukrėtimas, ar rimtas energetikos krizės pradžios signalas.

Per Hormūzo sąsiaurį plaukia didelė dalis pasaulio naftos ir dujų. Jei ten nesaugu, laivai lėtina eigą, draudikai kelia kainas, dalis tanklaivių keičia maršrutus – dėl to nafta ir dujos brangsta.

Jau matome, kad naftos ir dujų kainos kyla, o prognozės kalba apie galimą dar didesnį brangimą, jei konfliktas tęsis.

Brangesnė energija reiškia didesnes kainas žmonėms ir verslui bei lėtesnį ekonomikos augimą. Labiausiai nukenčia Europa ir kitos šalys, kurios beveik visą naftą ir dujas importuoja. Jei situacija užsitęs, gali kilti rizika stagfliacijai – kai tuo pačiu metu auga kainos ir lėtėja ekonomika.

Lietuvai tiesioginė prekyba su Iranu maža, bet netiesioginis poveikis bus: brangesni degalai, silpnesnė euro zonos ekonomika ir didesnis spaudimas mūsų kainoms bei eksportui.

Seimo narės J. Rojakos pranešimas: „Karo Irane poveikis pasaulio ekonomikai: ar pasaulis stovi prie naujo energetinio šoko slenksčio?

JAV ir Izraelio smūgiai Iranui bei atsakomieji veiksmai regione sukėlė ne tik geopolitinę, bet ir ekonominę įtampą. Pagrindinis klausimas šiandien – ar tai laikinas rinkų sukrėtimas, ar naujo masto energetinis šokas, galintis pakeisti pasaulio augimo trajektoriją 2026 metais.

Pirmoji ir svarbiausia grandis – energetika. Per Hormūzo sąsiaurį kasdien keliauja apie 20 proc. pasaulio naftos ir suskystintų gamtinių dujų (LNG) srautų. Net ir be oficialaus blokavimo, karo veiksmai, draudimo įmokų šuoliai bei tanklaivių eismo sulėtėjimas sukuria realų tiekimo sutrikimo efektą. Rinkos jau reagavo:„Brent“ nafta pakilo virš 85 JAV dolerių už barelį, o Europos dujų kainos šoktelėjo dešimtimis procentų.

Ekspertai perspėja, kad užsitęsus konfliktui naftos kaina galėtų kilti iki 100–140 JAV dolerių už barelį, o ilgalaikio sutrikimo atveju – pasiekti net 150 dolerių ribą. Irano pareiškimas, kad Hormūzo sąsiauris yra „uždarytas“ ir grasinimai padegti per jį plaukiančius laivus dar labiau „įjautrina“ situaciją: laivyba lėtėja, draudikai traukiasi, o energijos rinkos atitinkamai koreguoja kainas į didesnę pusę.

Ką tai reiškia pasaulio, Europos ir Lietuvos ekonomikai? Istoriškai naftos kainos šokai veikia per du kanalus – infliaciją ir augimą. Tarptautinių ekspertų vertinimu, „Brent“ kainai pasiekus 100 dolerių, pasaulinė infliacija galėtų padidėti apie 0,5–0,7 proc. punkto ir atitinkamai sumažinti BVP augimą iki 0,2 proc. punkto – ir tai tik per kainų, o ne tiekimo sutrikimo kanalą. Kylančios energijos kainos pirmiausia smogia regionams, kurie daugiausia importuoja naftą ir dujas bei besivystančioms šalims, kuriose energetika sudaro didesnę namų ūkių ir valstybės išlaidų dalį.

Didžiausią pažeidžiamumą turi Europa. Skirtingai nei JAV, kurios dėl skalūnų revoliucijos tapo viena didžiausių naftos ir dujų gamintojų, euro zona išlieka priklausoma nuo importo. 2022–2023 m. energetinis šokas jau parodė, kaip greitai energijos kainų kilimas gali sukelti infliacijos bangą ir sumažinti pramonės konkurencingumą. Jei dujų kainos vėl šokteltų iki 80–100 eurų už MWh (kaip šiuo metu yra modeliuojama), tai didintų spaudimą chemijos, trąšų, metalo ir kitoms energijai imlioms šakoms. Europos Centrinis Bankas atsidurtų sudėtingoje situacijoje: infliacijai kylant, ekonomikos augimas būtų sukaustytas.

Poveikis ekonomikai priklausys nuo konflikto trukmės. Trumpas, kelių savaičių konfliktas reikštų laikiną rizikos premiją ir ribotą poveikį ekonomikos augimui. Tačiau jei sutrikimai tęstųsi ilgiau ir būtų pažeista infrastruktūra, pasaulis susidurtų su klasikiniu pasiūlos šoku – aukštos kainos, lėtesnis augimas, padidėjusi finansų rinkų rizika. Tokia kombinacija jau būtų artima stagfliaciniam scenarijui.

Ukrainos kontekste poveikis būtų netiesioginis, bet reikšmingas. Aukštesnės energijos kainos didina rusijos biudžeto pajamas, jei jos eksportas nesutrinka. Tuo pačiu didesnė infliacija Vakarų valstybėse riboja fiskalinę erdvę paramai Ukrainai. Bet kuriuo atveju geopolitinis dėmesys neišvengiamai persikelia nuo Ukrainos fronto į Artimuosius Rytus. Tai nėra palanku nei Baltijos valstybėms, nei visai Europai, nes silpnėja politinė koncentracija, finansinė parama ir strateginis spaudimas rusijai. Kuo ilgiau tarptautinė darbotvarkė bus nukreipta į Iraną, tuo didesnė rizika, kad Ukrainos klausimas taps antriniu prioritetu. Kita vertus, platesnė JAV strateginė logika gali skatinti siekti stabilumo keliose konfliktų zonose tuo pačiu metu – todėl ilgalaikės išvados dar ankstyvos.

Ne mažiau svarbi migracijos dimensija. Turimi duomenys rodo, kad prieglobsčio prašymų srautas iš Irano į ES jau egzistuoja, o karo eskalacijos scenarijai galėtų jį reikšmingai padidinti – kai kuriais vertinimais, iki maždaug milijono žmonių per metus ar net daugiau. Tokiu atveju Turkija vėl taptų pagrindiniu tranzito koridoriumi į Europą. ES susidurtų su papildoma migracijos banga ir politine įtampa, kuri prisidėtų prie jau patiriamo spaudimo dėl Ukrainos pabėgėlių ir ankstesnių migracijos bangų.

Lietuvai tiesioginis prekybos poveikis būtų nedidelis, tačiau netiesioginiai perdavimo kanalai yra reikšmingi. Pirma, aukštesnės naftos kainos tiesiogiai didintų degalų kainas ir transporto sąnaudas. Antra, lėtėjantis euro zonos augimas silpnintų paklausą Lietuvos eksportui, ypač pramonės sektoriuose, kurie labiausiai priklauso nuo Vokietijos ir kitų pagrindinių rinkų. Trečia, jei „Brent“ nafta artėtų prie 100 JAV dolerių už barelį, infliacinis spaudimas Lietuvoje sustiprėtų, bendras kainų lygis galėtų padidėti papildomais 0,3–0,5 procentinio punkto. Galiausiai, didesnis rizikos vengimas finansų rinkose galėtų dar labiau branginti skolinimąsi, riboti kredito pasiūlą ir lėtinti investicijų tempą regione. Tokia kombinacija reikštų silpnesnį vidaus vartojimą ir lėtesnį BVP augimą 2026 metais.

Šiandien rinkos, regis, pereina iš „trumpo konflikto“ į „galimai ilgesnio karo“ vertinimą, o ekonomika veikia jautrioje pusiausvyroje – tarp atsparumo ir naujo sukrėtimo. Jei konfliktas taptų ilgesnis ir sisteminis, pasaulis gali susidurti su pirmuoju rimtu stagfliaciniu epizodu po pandemijos ir karo Ukrainoje sukeltos krizės ir tuomet ekonominės pasekmės būtų juntamos nuo Vašingtono iki Frankfurto ir Vilniaus.