Ar įmanoma taika su rusija, ar tik patogi pauzė iliuzijoms?

Teksto autorius – Rimas Armaitis

Trumpai ir be iliuzijų

Vadinamoji „taika“ su Rusija nebūtų karo pabaiga, o tik patogi pauzė jo tęsimui. Net ir pasirašyti susitarimai nekeičia konflikto esmės – tai ne ginčas dėl teritorijų, o karas prieš Ukrainos teisę egzistuoti. Rusijai toks susitarimas būtų strategiškai naudingas: laikas atsigauti, persiginkluoti ir laukti, kol pasaulis vėl pavargs. Ukrainai tai reikštų trumpalaikę tylą, bet ilgalaikį silpnėjimą, vidinę politinę įtampą ir visuomenės skaldymą. Tikrasis pavojus po „taikos“ kiltų ne fronte, o valstybės viduje. Tikėti, kad popierius sustabdys tai, ko nesustabdė tankai ir raketos, galima. Bet tai jau ne politika – tai tikėjimas diplomatinėmis pasakomis.

AR ĮMANOMA TAIKA SU RUSIJA, AR TIK PATOGI PAUZĖ ILIUZIJOMS?

Kiekvieną kartą, kai Vakaruose gimsta dar viena „taikos iniciatyva“, Ukrainos visuomenė trumpam sulaiko kvėpavimą. Ne todėl, kad būtų naivi, o todėl, kad pavargusi. Tačiau problema ne emocijose, o matematikoje. Net jei dokumentai bus pasirašyti, parašai nepašalina priežasties, dėl kurios karas prasidėjo. Karas su Rusija nėra konfliktas dėl sienų ar resursų, tai konfliktas dėl teisės egzistuoti. Todėl pasirašyta „taika“ šiuo atveju būtų ne sprendimas, o atidėtas klausimas.

KAS IŠ TIKRŲJŲ LAIMI „TAIKOS“ MOMENTU

Rusijai dabartinė padėtis nėra katastrofa. Ji lėtai, brangiai, bet juda. Ekonomika dar kvėpuoja, mobilizacinis rezervas neišsemtas, visuomenė užgniaužta represijomis. Todėl bet koks susitarimas, kuris neįtvirtina Ukrainos saugumo struktūriškai, o tik „nutraukia ugnį“, yra strategiškai naudingas Maskvai. Tai būtų pauzė persigrupuoti, papildyti pajėgas, įšaldyti frontą, atstatyti logistiką ir laukti kito momento, kai pasaulis vėl pavargs stebėti.

TRUMPALAIKĖ RAMYBĖ IR ILGALAIKĖ KAINA

Net jei įsivaizduotume, kad Ukraina būtų priversta sutikti su skaudžiomis nuolaidomis, rezultatas nebūtų taika. Geriausiu atveju tai būtų vieneri ar dveji metai tylos. Ne atstatymo, o laukimo. Ne saugumo, o nuolatinės grėsmės. Ir kai karas atsinaujintų, jis prasidėtų ne nuo nulio. Prasidėtų iš silpnesnės Ukrainos pozicijos ir iš sustiprėjusios Rusijos.

VIDINIS FRONTAS, APIE KURĮ PER MAŽAI KALBAMA

Didžiausias pavojus po „taikos“ nebūtų fronto linijoje, o valstybės viduje. Rekonstrukcija, skolos, ribotos investicijos, korupcijos šešėlis ir nuolatinė karo grįžimo grėsmė sukurtų politinę ir socialinę įtampą. Pridėkime prie to neišvengiamus rinkimus ir gausime sprogstamą mišinį. Karo tema taps pagrindiniu politiniu ginklu. Vieni žadės išsaugoti taiką bet kokia kaina, kiti reikalaus teisingumo ir pasipriešinimo. Visuomenė, jau dabar pavargusi ir traumuota, bus dar labiau suskaldyta.

KODĖL RUSIJOJE CHAOSO NEBUS

Čia dažnai bandoma save guosti simetrijos iliuzija. Esą jei bus nestabilu Ukrainoje, bus nestabilu ir Rusijoje. Tai klaidinga prielaida. Rusijoje rinkimai yra ritualas, o ne politinis procesas. Represinė sistema ten veikia efektyviai, ginklų cirkuliacija kontroliuojama, o buvę kariai arba integruojami, arba neutralizuojami. Chaosas ten nėra leidžiamas, jis iš anksto užgniaužiamas.

IŠVADA, KURIOS NENORIMA GIRDĖTI

Šiandien kalbėti apie taiką su Rusija reiškia kalbėti ne apie karo pabaigą, o apie karo formos pasikeitimą. Tai būtų perėjimas iš karinės fazės į politinę, informacinę ir vidinės destabilizacijos fazę. Ramybė be garantijų nėra taika. Tai tik pauzė, kurios metu viena pusė ruošiasi tęsti, o kita bando išgyventi.

Sarkazmas čia labai paprastas ir labai ramus. Jei kažkas tiki, kad popierius sustabdys tai, ko nesustabdė tankai, raketos ir masinės kapavietės, tuomet problema ne geopolitikoje. Problema tikėjime pasakomis su diplomatiniais antspaudais.

Rimas Armaitis 

(https://t.me/rimasarmaitis)